Durunčos-Šyšmano tabako fabrikas

Visų Šventųjų g., Pylimo gatvės pastatas priešais Halės turgų

 

  Vilniuje apsigyveno ir iš Krymo atvykę verslininkai. Žymiausi tarp tokių žmonių buvo Isakas Durunča (? - 1890) ir  Jakovas Šyšmanas (1836-1900). 1865 m. jiedu įregistravo bendrovę  „Durunča ir Šyšman“ ir įkūrė tabako fabrikus Vilniuje (greičiausiai pastate tarp Visų Šventųjų ir Pylimo gatvės) ir Kijeve. 1872 m. bendrovė atidarė tabako parduotuvę ir Varšuvos centre.

 

Žmonės prisimena, kad šis Pylimo g.56 namas yra buvęs tabako fabriko pastatas (matosi tik fasadas)

Dabartinis vaizdas į buvusį tabako fabriką nuo Visų Šventųjų gatvės

 

Vyresnysis Isako Durunčos brolis Sadukas 1842 m. jau buvo įkūręs tabako fabriką Kremenčuge ties Dniepru, kur persikėlė iš Eupatorijos kartu su našle tapusia motina Bijana ir jaunesniaisiais broliais. Tad Isakas jau turėjo patirties šiame versle, juolab, kad Kryme labai daug karaimų vertėsi tabako gaminių produkcija ir prekyba.

Durunčos ir Šyšmano tabako parduotuvių iškaba MaskvojeŠiandien sunku pasakyti, kurioje tiksliai vietoje buvo šis fabrikas. Viename dokumente nurodomas jo tarpukario adresas – Visų Šventųjų g. 19, kitoje vietoje minima Ligoninės gatvė, iš liudininkų pasakojimų atrodo, kad fabrikas buvo tarp Visų Šventųjų ir Pylimo gatvės, priešais Halės turgų. Remiantis Antano Rimvydo Čaplinsko knyga Vilniaus gatvių istorija, „Šyšmano ir Durunčo tabako fabrikas 1870 m. pradėjo veikti Felikso Golsnerio pastate prie Visų Šventųjų gatvės nuomojamose patalpose.[...] 1885 m. visas pastatas su priestatu ir tuo metu veikiančiu fabriku buvo parduotas karaimų kilmės pramonininkui Isakui Durunčai, kuris fabriką išplėtė ir modernizavo. (Beje, tą būtinai reikėjo padaryti, nes fabrike dėl blogų darbo sąlygų jau 1871 m. buvo kilęs streikas, ir tai buvo pirmasis darbininkų streikas Vilniaus mieste.) 1886 m. fabrike iš Basokų gatvės pusės buvo pastatytas dujų variklis. XIX a. pabaigoje Šyšmano ir Durunčo tabako fabrike jau dirbo 400 darbininkų. Po Isako Durunčos mirties (1890m.) fabriką su visais posesijoje buvusiais pastatais paveldėjo jo sūnūs Mojsiejus ir Samuilas Durunčos“ (Vilnius, Charibdė, 2001, p. 116-118).

 Tačiau Isako sūnūs tuo metu dar buvo labai jauni, ir panašu, kad reikalus ir jų vardu tvarkė Šyšmanas, nes bendrovė nuo šiol vadinama „Šyšman ir Durunčos paveldėtojai“. Mirus 1900 m. ir Jakovui Šyšmanui, nuosavybę paveldėjo jo sūnūs Juzefas ir Borisas (1877-1952).

Ir Durunčos, ir Šyšmanai visada buvo aktyvūs karaimų bendruomenės Vilniuje dalyviai ir veiklos rėmėjai. Mojsiejus Durunča, pvz., prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo Kenesos statybos komiteto narys, o nuo 1921 m. - Kenesos statybai pabaigti komiteto pirmininkas. Jis ir asmeniškai  finansiškai rėmė Vilniaus kenesos statybą. Šyšmanai taip pat savo filantropine veikla daug prisidėjo prie karaimų kultūros plėtros, pvz., Jakovo Šyšmano lėšomis 1891-1892 m. Vilniuje buvo išleistas  dvasininko Felikso  Maleckio (1854-1928) sudarytas ir redaguotas keturių tomų karaimų maldynas, kuris tapo kanoniniu ir juo naudojosi visi Europoje gyvenantys karaimai. Jakovo Šyšmano vaikaitis, Boriso Šyšmano sūnus Simonas (1909 – 1993) po Antrojo pasaulinio karo emigravęs į Paryžių, 1980 m. Lozanoje yra išleidęs karaizmo doktrinos studiją, kuri 2000 m. buvo išleista ir lietuviškai. Jo veiklos tyrėjai rašo, kad jis savo veikloje vadovavosi prosenelio maksima: „Mylėk praeitį ir tikėk ateitimi“. Simonui Šyšmanui mirus jo knygų rinkiniai sulig priešmirtiniu jo pageidavimu buvo perduoti Vilniaus universiteto, kurį jis buvo baigęs, bibliotekai.

 Po 1917 m. revoliucijos Durunčos ir Šyšmano tabako bendrovė neteko visos savo nuosavybės Rusijos teritorijoje. Jiems liko tik Vilniaus tabako fabrikas, kuris veikė čia iki 1926 m., kai jį  įstatymiškai perėmė Lenkijos tabako monopolis. Tarpukariu bendrovės firminės parduotuvės veikė Vilniuje, Varšuvoje, Lodzėje ir kituose Lenkijos miestuose.

 

Lenkijos firminė tabako parduotuvė Vilniuje (galbūt tas pats Visų Šventų/Pylimo g. namas). Jano Bulhako nuotr.

KARAIMAI ir VILNIUS