Šapšalo muziejus, Kęstučio g.23
Vyriausiojo karaimų dvasinio ir pasaulietinio vadovo Hadži Serajos Chano Šapšalo
gyvenamoji ir jo privataus muziejaus vieta
Stovint šiandien prie šio namo sunku įsivaizduoti, kad čia, dar net nelabai seniai – iki 1951 m. buvo iš pradžių privatus, o vėliau nacionalizuotas Karaimų istorinis-etnografinis muziejus, kurio direktoriumi dirbo čia pat gyvenęs jo buvęs savininkas ir steigėjas vyriausias karaimų religinis ir pasaulietinis vadovas, filologijos mokslų daktaras, profesorius, mokslininkas orientalistas, visuomenės veikėjas, Hadži Seraja Chanas Šapšalas (1873-1961) - viena ryškiausių karaimų istorijos ir kultūros asmenybių.
S.Šapšalas savo name muziejuje
Seraja Šapšalas gimė 1873 m. gegužės 8 d. Bachčisarajuje. Jis buvo jauniausias, dvyliktas vaikas Akbike-Toty ir Marko Šapšalų šeimoje. Iš pradžių jis mokėsi karaimų pradinėje mokykloje Simferopolyje, bet, pastebėjęs vaiko gabumus, tėvas nusprendė mokyti jį ir valstybinės rusų kalbos ir išsiuntė į Sankt Peterburgą pas savo vyresnįjį sūnų Michailą. Čia Seraja baigė privačią J. Gurvičiaus realinę gimnaziją ir 1894 m. įstojo į Sankt Peterburgo universiteto Rytų kalbų fakultetą, kur mokėsi arabų, persų ir tiurkų-azerų kalbų. Studijuodamas Šapšalas du kartus pabuvojo Turkijoje, 1899 m. - Trakuose, o vasaras leisdavo Kryme. 1896 m. Sankt Peterburge jis paskelbė pirmąjį mokslinį darbą Karaimai ir Čufut Kale Kryme (Караимы и Чуфут Кале в Крыму). 1899 m. Šapšalas baigė universitetą pirmojo laipsnio diplomu ir liko dirbti tiurkų-totorių kalbų katedroje. Taip pat dirbo vertėju Rusijos Užsienio reikalų ministerijoje.
Dabartiniai buvusio S.Šapšalo namo varteliai Kęstučio 23 Tuo metu Persijos pasiuntinys Sankt Peterburge gavo nurodymą iš sosto įpėdinio Mohammado Ali (1872-1925) surasti jam asmeninį rusų kalbos mokytoją, kuris kartu gerai mokėtų ir persų kalbą. Buvo pasirinktas Šapšalas, ir 1901 m. jis išvyko į Tebrizą, kur mokė rusų kalbos sosto įpėdinį, dėstė ją prestižinėje privačioje Lukmanijos mokykloje, studijavo Irano azerų folklorą, kolekcionavo Persijos šiitų ikonas ir senovines rytietiškas monetas. Tapęs po tėvo mirties Persijos šachu, Mohammadas Ali suteikė Šapšalui chano, generolo leitenanto ir Rūmų ministro titulus, padidino atlyginimą ir paskyrė patarėju. Teherane Šapšalas buvo kelis kartus apdovanotas, o už šacho gyvybės išgelbėjimą per pasikėsinimą gavo aukščiausią šalies apdovanojimą – Timsale 1-ojo laipsnio ordiną su deimantais įrėmintu šacho atvaizdu ir briliantais puoštą ginklą.
Dėl didėjančios politinės įtampos Persijoje ir pavojaus gyvybei, 1908 m. liepos mėnesį Šapšalas buvo priverstas išvykti iš Teherano. Grįžęs į Sankt Peterburgą, jis dėstė tiurkų kalbas universitete ir vertėjavo Užsienio reikalų ministerijoje. Netrukus jis buvo išrinktas Rusijos orientalistikos draugijos vicepirmininku ir Rusijos Archeologijos ir geografijos draugijos nariu, dirbo mokslinį ir organizacinį darbą, redagavo leidinio Vostočnyj sbornik (Rytų rinkinys) musulmoniškųjų Rytų skyrių.
Trakų karaimų vyriausiajam dvasininkui Romualdui Kobeckiui (1823-1911) 1910 m. atsisakius šių pareigų, jas trakiečiai pasiūlė Šapšalui. Tačiau dėl jauno amžiaus (jam buvo 37 metai) ir užimtumo jis tuomet tų pareigų atsisakė.
1915 m. gegužės 15 d. Eupatorijoje įvykęs karaimų bendruomenių atstovų suvažiavimas balsų dauguma (13 - už, 6 – prieš) išrinko Šapšalą Taurijos ir Odesos karaimų bendruomenių vyriausiuoju dvasininku - hachanu. Jo įšventinimo ceremonija vyko Džuft Kale 1916 m. gegužės mėnesį: jis buvo kilnojamas ant kilimo, ir jam buvo įteikta auksu puošta lazda – „altyn baš“ (aukso galva), simbolizuojanti dvasinę ir pasaulietinę valdžią.
Kryme Šapšalas aktyviai ėmėsi karaimų pradinių mokyklų reformos, Eupatorijoje, kur buvo ir dvasinės valdybos būstinė, įkūrė karaimų nacionalinę biblioteką Karaj Bitikligi (Karaimų knyga), sukaupusią per 8 tūkst. knygų. Dar gyvendamas Peterburge, o vėliau ir Kryme jis puoselėjo idėją įkurti karaimų istorijos muziejų, organizavo karo pabėgėlių šalpą, įkūrė moterų globos namus Jardym (Pagalba) ir ambulatoriją, suteikė moterims teisę dalyvauti ir balsuoti bendruomenės susirinkimuose, iniciavo karaimų Dvasinės valdybos laikraščio leidybą.
Šapšalo organizacinių sugebėjimų ir senos pažinties dėka 1916 m. Rusijos caras Nikolajus II ir jo šeimos nariai atvyko į Eupatoriją ir apsilankė miesto kenesoje.
1919 m. Šapšalas pasitraukė iš Krymo į Turkiją, kur Stambule įsidarbino Turkų-persų banke, toliau rinko medžiagą apie Irano azerų folklorą, šiitų ikonografiją. 1928 m. Stambule spaudoje pasirodė jo apybraiža Krymo karaimai-tiurkai (Kyrym Karaj Türkleri ).
Ryškiausiai Šapšalo talentas ir jo įvairiapusiški sugebėjimai atsiskleidė Vilniuje, kur jis praleido paskutinius trisdešimt trejus savo gyvenimo metus.
1927 m. spalio 23-24 d. Trakuose vykusiame karaimų bendruomenių atstovų suvažiavime Šapšalas buvo vieningai išrinktas chronologiškai ketvirtuoju vyriausiuoju dvasiniu ir pasaulietiniu vadovu - hachanu. Tai buvo ne tik lūžis pasaulio karaimų gyvenime, bet ir didžiulis impulsas tautiniam atgimimui, kuris netrukus ir pasireiškė Vilniuje, Trakuose, Haliče, Lucke ir Panevėžyje. Kaip rašė to meto karaimų spauda, tikėtasi sulaukti tikro tradicijų žinovo, gelbėtojo, globėjo visuose reikaluose. Šapšalo išrinkimui vyriausiuoju karaimų religiniu ir pasaulietiniu vadovu daug dėmesio skyrė ir to meto oficiali Vilniaus ir Varšuvos spauda.
VII Lenkijos orientalistų suvažiavimas Vilniuje 1937 m., Vilniaus universitetas. S. Šapšalas centre
1928 m. rugsėjo 11 d. Vilniuje vykusiose iškilmėse (ingresas) Šapšalui antrą kartą buvo įteiktas religinės ir pasaulietinės valdžios simbolis - lazda "aukso galva" (altyn baš). Karaimų dvasinė valdyba įsikūrė Trakuose, o religinis hierarchas ėmė reziduoti Vilniuje. Iš pradžių jis apsigyveno dabartinėje Rotundo g. (tada – ul. Stroma) name Nr. 5, o vėliau – Kęstučio g. 23 name.
Šapšalo pastangų dėka 1936 m. rugpjūčio 26 d. buvo galutinai sureguliuoti ir patvirtinti karaimų ir musulmonų religinių bendruomenių statutai, užtikrinę abiejų bendruomenių autonomiškumą, o vyriausiems dvasininkams suteikę teisę savo antspauduose naudoti valstybės herbą. Tvarkydamas karaimų dvasinius ir pasaulietinius reikalus, Šapšalas nepamiršo ir savo profesinės mokslininko orientalisto veiklos: 1928 m. jis tapo Lenkijos orientalistų draugijos nariu, 1929 m. - Lenkijos Mokslų Akademijos nariu- korespondentu. 1930 m. Lvovo universiteto Tolimųjų Rytų institute už darbą Kyrym Karaj Türkleri (Krymo tiurkai karaimai) Šapšalui suteiktas Rytų kalbų filosofijos mokslų daktaro laipsnis. 1935 m. jis buvo išrinktas Lenkijos orientalistų draugijos viceprezidentu, ir 1937 m. vasarą Vilniuje antrą kartą surengė VI-ąjį šios draugijos suvažiavimą.
Vienu svarbiausių savo uždavinių Šapšalas laikė žinių apie Orientą sklaidą Vilniuje. 1930-1939 m. m. jis dėstė turkų kalbą Vilniaus aukštojoje politinių mokslų mokykloje, parašė tam kursui skirtą turkų kalbos gramatiką ir turkų-lenkų kalbų žodynėlį, o 1939 m. Vilniaus Stepono Batoro universiteto Filosofijos fakulteto taryba išrinko jį Rytų kalbų katedros ekstraordinariniu profesoriumi. 1932 m. Šapšalo iniciatyva Vilniuje buvo įsteigta Karaimų istorijos ir literatūros bičiulių draugija, kurios garbės pirmininku jis buvo išrinktas. Dar Persijoje surinktą musulmonų šiitų ikonų rinkinį Šapšalas aprašė monografijoje Musulmonų šventųjų vaizdiniai ir katalikų ikonografijos įtaka Persijoje (Wyobraźenia Świętych Muzulmańskich a wpływy ikonograficzne katolickie w Persii) ir išleido ją 1934 m. Vilniuje. Vienas šios knygos egzempliorius buvo nusiųstas į Vatikano biblioteką. 1935 m. kovo 1d. Vatikano bibliotekos sekretorius kardinolas Eugenio Maria Giusepe Giovani Pacelli (1876-1958), kuris vėliau tapo Romos popiežiumi Pijumi XII (1939-1958) per Vilniaus metropolitą archivyskupą Romualdą Jałbrzykowskį (1876-1955) perdavė laišką su Jo šventenybės padėka ir palaiminimu. Kitas svarbus tyrimas - Persijos azerų folkloro pavyzdžiai (įvadas, tekstai, vertimai, azerų- lenkų- vokiečių kalbų žodynėlis) ( Próby literatury ludowej Turków z Azerbajdžanu perskiego) 1935 m. buvo išleistas Krokuvoje. Abu šie leidiniai iki šiol nepraradę savo mokslinės vertės. Be to, Šapšalas rašė beveik į kiekvieną Vilniaus karaimų leidžiamo žurnalo Myśl Karaimska (Karaimų mintis ) numerį, bendradarbiavo su totorių periodine spauda. Daugiau nei 60 metų dirbdamas mokslinį darbą, jis parašė per 100 darbų istorijos, numizmatikos, literatūros, folkloro ir tiurkų bei karaimų kalbų tema.
Nuo studijų metų svajojęs įkurti karaimų istorijos ir kultūros muziejų, iš Vilniaus Šapšalas buvo nuvykęs į Damaską, Stambulą, Kairą, iš kur parsivežė retų eksponatų, susijusių su ten gyvenusiais karaimais. Ir pagaliau gavęs valstybės sutikimą ir subsidiją, drauge su Trakų vyresniuoju dvasininku Simonu Firkovičiumi (1897-1982) Šapšalas 1938 m. vasarą Trakuose pašventino būsimo muziejaus pastato pamatų kertinį akmenį. (foto) Atrodė, kad jaunystės svajonė pagaliau ima pildytis. Deja, sovietinė okupacija ir Antrasis pasaulinis karas ilgam sutrukdė jos įgyvendinimą.
Bijodamas, kad jo sukaupti ir privačiame bute saugomi eksponatai nebūtų nacionalizuoti, jau Kryme kartą patyręs represinių struktūrų galią, Šapšalas 1940 m. ir pakartotinai 1945 m. atsisako karaimų dvasinio hierarcho pareigų.
1941 m. sausio mėn. jis padovanojo valstybei savo sukomplektuotą kolekciją, prašydamas tik vieno - įsteigti karaimų muziejų. Dovaną priimti pavedama Švietimo liaudies komisariato žinioje veikusio Lituanistikos instituto darbuotojams K. Borutai, S. Šužiedeliui ir V. Gerulaičiui. Visa kolekcija lieka nedideliame Šapšalo 3 kambarių bute Kęstučio gatvėje Žvėryne. Netrukus jis paskiriamas karaimų muziejaus globėju, tačiau atlyginimo už darbą (eksponatų kaupimą, priežiūrą ir kt.) negauna.
S.Šapšalas prie muziejaus. 1949-1950 m.1941 m. sausio 16 d. įsteigus LSSR Mokslų Akademiją, Lituanistikos instituto žinioje buvę gudų, lenkų, žydų ir karaimų muziejai pavadinami nacionaliniais muziejais ir pavedami globoti akademikui M. Biržiškai. Karaimų istorinio-etnografinio arba muziejaus Nr. 4 vedėju nuo 1941 m. vasario 1 d. paskiriamas S. Šapšalas, konservatore - L. Okulevičiūtė. Per nepilnus 5 mėnesius juodu užbaigia muziejaus inventorizavimą, aprašo daug unikalių eksponatų, rūpinasi muziejaus įranga. Karo metais Šapšalas saugo muziejaus eksponatus, bijodamas, kad jie nebūtų išgabenti į Vokietiją. Po karo muziejus pereina kelis kartus iš rankų į rankas. Pagaliau Mokslo Akademijos prezidiumas 1947 m. spalio 1 d. nutaria, kad muziejus sudarys Lietuvos istorijos instituto Etnografijos muziejaus atskirą padalinį, pavadintą "Karaimų muziejus". S. Šapšalas paskiriamas jo direktoriumi. Laiškuose kompartijos centro komitetui, sovietinei respublikos vyriausybei, Mokslo Akademijos prezidentui S. Šapšalas be jau minėtų muziejaus reikalų rašo apie siaurinamas karaimų galimybes perimti ir tęsti tautos kultūrines tradicijas, išsaugoti savo seną kalbą. Deja, tokios energingos Šapšalo pastangos saugoti savo neskaitlingos tautos dvasines ir materialines vertybes, sukėlė oficialių asmenų nepasitenkinimą. Spaudoje pasirodo straipsniai, kaltinantys jį „buržuaziniu nacionalizmu“, ir 1950 m., prisidengus etatų mažinimu, buvo atleista direktoriaus pavaduotoja L. Okulevičiūtė, o 1951 m. pradžioje nuspręsta karaimų muziejų iš vis likviduoti, jo inventorių ir eksponatus perduoti MA Istorijos-etnografijos muziejui. Paskutiniame karaimų muziejaus lankytojų knygos (kasmet muziejuje pabuvodavo 300-400 žmonių) puslapyje muziejininkas ir fotografas J. Petrulis įrašė: "Vilnius, Kęstučio g. 17 1951.IV.2, - Po visą mėnesį užtrukusio laiko baigtas pergabenti karaimų muziejus, kurio fondai įjungti į Etnografijos muziejaus fondus, kuo ir baigėsi faktinas šio muziejaus veikimas". Istorijos-etnografijos muziejui buvo perduoti 803 įvairūs eksponatai, 1232 knygos, 213 rankraščių. Bendra kolekcijos piniginė vertė - 1 mln. 185 tūkst. rb. Šiuo metu dalis tų eksponatų saugoma ir eksponuojama Lietuvos nacionaliniame muziejuje, o dalis – Trakų istorijos muziejuje.
Likvidavus karaimų muziejų, S. Šapšalas tapo MA Istorijos ir teisės instituto moksliniu bendradarbiu. Kelerius metus truko jo mokslinio laipsnio, 1930 m. įgyto Lvovo universitete, patvirtinimo istorija. Tik po Stalino mirties, aktyviai remiant žymiausiems orientalistams akademikams I. Kračkovskiui, S. Malovui, 1955 m. sausio mėnesj VAK-as patvirtino S. Šapšalui filologijos mokslų daktaro laipsnį be disertacijos gynimo. Tada jis galėjo gauti aukštesnes vyresniojo mokslinio bendradarbio pareigas ir šiek tiek didesnę algą. (Žr.: V.B. Pšibilskis. Karaimų tautos patriarchas. – Hadži Seraja Chanas Šapšalas pasišventęs tautai ir mokslui. Sudarė dr. Halina Kobeckaitė, Virgilijus Poviliūnas, Irena Senulienė, Alvyra Zagreckaitė. Trakų istorijos muziejus, 2011,Ppl.15-22; A. Zagreckaitė.Seraja Šapšalas, ten pat, psl.8-14).
Vertingiausias Šapšalo drauge su Maskvos ir Varšuvos tiurkologais atliktas darbas - Rusų-karaimų-lenkų kalbų žodynas (Русско-караимско-польский словарь), kuris po ilgų peripetijų, apkarpytas, netekęs daugumos pavyzdžių, pasisemtų iš religinių tekstų, buvo išleistas Maskvoje 1974 m. Žodynas iki šiol yra nepamainomas karaimų kalbos leksikos lobynas ir patikimiausia visų kalbininkų, studijuojančių karaimų kalbą, paspirtis.
Nepaisant to, kad Šapšalas du kartus buvo priverstas atsisakyti religinio hierarcho pareigų, karaimams jis visada tokiu išliko: autoritetingas, apgaubtas gilios pagarbos ir iki pat mirties laikomas aukščiausiuoju visos išsibarsčiusios po pasaulį tautos vadovu. Mirė Šapšalas Vilniuje 1961 m. lapkričio 18 d. Palaidotas Vilniaus karaimų kapinėse. Ant paminklinio akmens iškalta: „Paskyrė savo gyvenimą ir žinias mokslui ir tautai“. 2002 m. Šapšalo gimtinėje Kryme karaimų kapinėse pastatytas paminklinis „akmuo keleiviui“ su užrašu „Chanui Šapšalui nuo karaimų“.
Praėjus 30-čiai metų po Šapšalo mirties, atsikūrusi Lietuvos karaimų kultūros bendrija kartu su VU ir MA Istorijos institutu 1991 m. surengė jam atminti skirtą tarptautinę mokslinę konferenciją. Trakų istorijos muziejus, kuriame nuo 1967 m. veikė iš Šapšalo surinktų eksponatų sudaryta karaimų etnografinė paroda, 2011 m. išskyrė ją į atskirą padalinį ir pavadino Serajos Šapšalo Karaimų tautos muziejumi. Taip pagaliau išsipildė sena Šapšalo svajonė. Tais pačiais metais muziejus išleido Šapšalo atminimui skirtą medalį bei straipsnių apie jį rinkinį. Šapšalo kolekcijos eksponatai, esantys Lietuvos nacionaliniame muziejuje, buvo aprašyti muziejaus bibliotekos 2003 m. išleistame albume Serajos Šapšalo karaimikos rinkinys.
Karaimų muziejaus statybos pradžia. Kertinio akmens pašventinimo iškilimės. S. Šapšalas pasirašo dokumentą ateities kartoms.
Trakai, 1938 m. Fot. než. (TIM) Trakų istorijos muziejaus nuotrauka