Obuolys

 

LRT televizijos laidų vedėjos Editos Mildažytės iniciatyva 2011 m. gegužės 25 d. Vilniuje Vivulskio ir Mindaugo gatvių sankryžoje buvo atidengtas neįprastos formos paminklas: pusiau skeltas granitinis obuolys (autorius Romas Kvintas). Jo centre įrėžta širdis –  paminklas simbolizuoja širdies gerumą. Obuolio paviršiuje abėcėlės tvarka iškalta penkiasdešimt pavardžių įvairių tautybių atskirų žmonių ar jų šeimų, kurie įvairiais istoriniais tarpsniais vienaip ar kitaip prisidėjo prie Vilniaus miesto plėtros ar labdaringos veiklos miesto gyventojų labui.  Čia paminėti ir karaimai – broliai Lopatto ir verslininkų Šyšmanų šeima.

 

Šalia tokių didikų kaip Pacai, Oginskiai, Radvilos, Sapiegos rasime ir šiandien labdaringa veikla pasižyminčių žmonių – ponia Alma Adamkienė, Gražina ir Vytautas Landsbergiai ir kiti. Tarp garbingų vilniečių paminėti ir karaimai – broliai Juzefas (1860-1945) ir Romualdas (1857-1913) Lopatto, kurie dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą finansavo karaimų bendruomenės namų šalia kenesos Liubarto gatvėje statybą, ir turtingų tabako verslininkų Šyšmanų šeima. Jakubas Šyšmanas (1836-1900) ir Isakas Durunča (? - 1890)  buvo vieni pirmųjų karaimų XIX a. iš Krymo persikėlusių į Vilnių. Visiems šiems žmonėms turtas buvo ne tik socialinio statuso pagrindas, bet ir įsipareigojimas visuomenei. Šyšmanų tabako verslas nuo XIX a. vidurio klestėjo Vilniuje, Varšuvoje, Maskvoje, Kijeve ir kituose miestuose.

 

Romualdo Lopatto portretas, dail. Bari Egizas

 

 Abu broliai - Romualdas  ir Juzefas Lopatto gimė Panevėžyje turtingų dvarininkų Lopattų šeimoje, kuri XIX a. pabaigoje irgi persikėlė į Vilnių.  Apie tai, kad šeima jau XIX a. pabaigoje gyveno Vilniuje,  liudija ir Vilniaus fotografo Stanisławo Filiberto Fleury  (1858-1905) albume, kurį 2007 m. išleido Lietuvos Nacionalinis Muziejus, patalpinta Juzefo Lopatto ir jo žmonos 1898 m. nuotrauka (psl.427).

Vyresnysis brolis Romualdas Lopatto  Sankt Peterburgo Komunikacinės  Inžinerijos institute buvo įgijęs ryšių ir tiltų statybos inžinieriaus diplomą ir įvairiose Rusijos vietose vadovavo geležinkelių tiesybai ir tiltų statybai. Turėdamas aukštą generolo laipsnį, jis važinėdavo po Rusiją specialiu jam priskirtu vagonu. Pasakojama, kad tikrinant pastatytų tiltų tvirtumą jis pats atsistodavo po jais, kad įsitikintų, jog konstrukcijos yra saugios, ir tiltas nesugrius. Deja, Romualdo gyvybė nutrūko labai netikėtai - jis mirė apsinuodijęs maistu kažkokiame geležinkelio stoties bufete. Palaidotas Trakų karaimų senose kapinėse. Romualdo sūnus Konstantinas Lopatto (1896-1974) 1925 m. baigė medicinos studijas Vilniaus universitete ir ilgus metus dirbdamas ginekologu Vilniaus Šv.Jokūbo ligoninėje, garsėjo kaip geriausias šios srities specialistas Vilniaus mieste. Jo duktė – Nadiežda Lopataitė-Pileckienė (1921- 2017) taip pat buvo žinoma Vilniaus mieste gydytoja oftalmologė. Jos sūnus, t.y. Romualdo proanūkas, Konstantinas Pileckis – matematikas, Vilniaus universiteto profesorius, Lietuvos MA tikrasis narys, šiuo metu gyvena Vilniuje. Jo bute kabo karaimo dailininko Boriso Egizo (1869-1946) tapytas prosenelio Romualdo portretas.

 

Juzef Lopatto (1860-1945)

 

Jaunesnysis brolis Juzefas Lopatto buvo baigęs Vilniaus junkerių mokyklą ir iki revoliucijos tarnavo caro armijoje, buvo gavęs štabskapitono laipsnį.  Atsistatydinęs iš Rusijos armijos ir nusipirkęs dvarą Upninkuose Kauno gubernijoje, Juzefas vertėsi medienos pardavimu. Verslas buvo pelningas, tačiau, kai gaisras nuniokojo dvaro pastatus, Juzefas jį pardavė ir nusipirko   iš varžytinių parduodamą nusigyvenusio barono  dvarą Jumurdoje, dabartinės Latvijos Maduonos rajone. 1913  – 14 m. Juzefas Lopatto pardavė ir šią nuosavybę, nes tolokai nuo geležinkelio įsikūręs dvaras, kad ir labai prabangus, buvo sunkiai pasiekiamas, ir nupirko  prašmatnų „Peterburgo“ viešbutį Odesoje Jekaterinos aikštėje, o šeima įsikūrė keturių kambarių bute netoliese. Vyresnieji jo vaikai – Marija, Aleksiejus ir Michailas – tuo metu mokėsi Sankt Peterburge, o Georgijus, Zinaida ir Sofija lankė Odesos gimnaziją. Po revoliucijos ir pilietinio karo Rusijoje Lopatto šeima 1924 m. su trimis dukterimis grįžo į Vilnių. Čia netrukus atvyko ir du sūnūs – Aleksiejus ir Georgijus. Apsigyvenęs Vilniuje, Juzefas Lopatto labai aktyviai ėmė dalyvauti  karaimų bendruomenės veikloje, buvo ilgametis jos iždininkas, Karaimų švietimo sklaidos ir tarpusavio paramos draugijos  narys. Būdamas pasiturinčiu dvarininku garsėjo ir kaip mecenatas. 1941 m. jis buvo NKVD sąrašuose ir turėjo būti išvežtas į Sibirą, bet jauniausioji  dukra Sofija užstojo tėvą ir  pasisiūlė būti vežama vietoj jo. NKVD-istai taip ir padarė. 1945 m. Juzefas drauge su vyriausiąja dukterimi Marija ir anūke Mariana emigravo į Lenkiją, kur tų pačių metų gruodžio mėnesį jis ir mirė. Palaidotas Krokuvoje.

  Juzefo sūnus Michailas (1892-1981), poetas, Puškino kūrybos tyrinėtojas, iš Odesos 1920 m. drauge su žmona Nazly (Babadžan) ir sūnumi Dmitrijumi (1917-1983) pasitraukęs į  Vakarus, apsigyveno Italijoje. Ten vertėsi kailių verslu, bet nepamiršo ir savo jaunystės užsiėmimo –  literatūros. Jo poezijos rinktinės buvo išleistos dar prieš revoliuciją St. Peterburge ir Odesoje, o paskutinė - 1954 m. Paryžiuje. Michailas parašė ir romaną „Velnio sūnus”, kuris italų kalba buvo išleistas 1971 m., o rusų kalba - 2015 m. Maskvoje. Romano pabaigoje pagrindinis jo veikėjas atvyksta į Vilnių. Rašytojas buvo sumanęs parašyti antrąją romano dalį, kurios veiksmas turėjęs rutuliotis Vilniuje, gimtajame rašytojo mieste, kur jis mokėsi berniukų gimnazijoje drauge su garsiais rusų literatais broliais Bachtinais. Deja, šios romano dalies Michailas Lopatto nebeparašė.  Michailo sūnus Dmitrijus, turėjęs gražų balsą, yra dainavęs keliuose Milano La Scalos teatro operų pastatymuose.

 

Granitinis obuolys

 

KARAIMAI ir VILNIUS