Karaimų kapinės (Žirnių g.)

 

Karaimų kapinės Vilniuje yra Žirnių gatvėje Liepkalnio rajone greta totorių kapinių. Jas skiria žemės pylimas. Autobuso maršrutas Nr.2, važiuojantis iš stoties į oro uostą, sustoja beveik prie jų, ir sustojimas  vadinasi „Karaimų kapinės“. Jos pradėtos 1904 m. Iki šiol kapinėse daugiausia laidojami karaimai, kurių šeimos gyvena Vilniuje. Tarp žymių asmenų, palaidotų šiose kapinėse, yra buvęs ilgametis karaimų religinis ir pasaulietinis vadovas hachanas profesorių Hadži Seraja Chanas Šapšalas (1873-1961), žymus filantropas ir tabako fabriko Vilniuje įkūrėjo sūnus Mojsiejus Durunča (1873-1923), žinomi Vilniaus gydytojai ginekologai  Konstantinas Lopatto (1896-1974) ir  Leonidas Maleckas (1923-2003), okulistė Nadiežda Lopatto-Pileckienė (1925 - 2017), mokytoja Janina Pilecka-Rajeckienė (1931-1992), dailininkas Borisas Egizas (1869-1946) ir kt.

 

Karaimų kapinės

 

Lietuvos Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos archyve yra dokumentas, liudijantis, kad Vilniaus miesto valdyba 1904 m. balandžio 8 d. išskyrė karaimų kapinėms 500 kvadratinių sieksnių sklypą iš miestui priklausančios žemės Kuprijoniškėse su sąlyga, kad, šias kapines panaikinus, žemė vėl bus grąžinta miesto žinion. Dokumente pažymėta, kad pagal pridedamą planą, sudarytą miesto matininko Franco Valickio, šis sklypas turi tokias ribas: priekinė pusė palei kelią, einantį mahometonų (Totorių) kapinių link, yra 17,55 sieksnių ilgio; dešinioji riba su miesto žeme yra 25,50 sieksnių ilgio; galinė riba su miesto sklypu Nr.174, dabar Nr.196, yra 18,42 sieksnių ilgio, ir kairioji riba su miesto žeme yra 31,50 sieksnių ilgio. Francas Valickis, Vilniaus valdybos įgaliotas, perdavė šį sklypą trims Vilniaus karaimų bendruomenės įgaliotiems asmenims (Mavrikijui Zajončkovskiui, Amarijui Špakovskiui ir Juzefui Lopatto), kurie sutiko su miesto valdybos nurodyta sklypo panaudos sąlyga. Perėmimo aktą dviem egzemplioriais pasirašė visi keturi minėti asmenys.

Remiantis šiuo dokumentu, pamatuotai galima tvirtinti, kad Vilniaus karaimų kapinės yra šioje vietoje nuo 1904 m. Vilniuje leisto žurnalo Karaimskoje slovo pirmajame numeryje (1913 m.) rašoma, kad tų metų kovo 21 d. čia buvo palaidota pirmoji karaimė Sara Zajončkovskaja, kuri buvo pareiškusi tokį pageidavimą. Žurnale rašoma, kad velionė buvusi bendruomenėje labai gerbiama ir mylima. Į jos laidotuves buvo gausiai susirinkusi Vilniaus bendruomenė, taip pat dalyvavo Trakų bendruomenės atstovai, vadovaujami tuo metu laikinai aukščiausiojo dvasininko pareigas ėjusio Boguslavo Firkovičiaus (1865-1915). Deja, pačios velionies asmenybės istoriškai identifikuoti ir surinkti daugiau žinių apie ją nepavyko.

Nagrinėjant šių kapinių istoriją, galima paminėti 1945 m. dokumentus, kuriuose Vilniaus miesto komunalinio ūkio skyriaus laidotuvių kontora prašo karaimų bendruomenės  duomenų apie šias kapines. Atsakydama į šį laišką, karaimų bendruomenės vadovybė (atsakymą rašė Trakų karaimų bendruomenės vyresnysis dvasininkas Simonas Firkovičius (1897-1982), kuris tuo metu buvo vienintelis oficialus ir legalus karaimų dvasininkas ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje) pažymi, kad kapinių plotas tebesąs toks pat, t.y. 2265 m2, t.y. tie patys 500 kvadratinių sieksnių. Vilniaus miesto komunalinio ūkio skyriaus laidotuvių kontora klausė, kiek dar palaikų ten gali būti palaidota ir kokiam laikui dar užtektų esamo ploto. Atkreiptinas dėmesys į to meto skaičiavimus: atsakoma, kad kapinės dar gali būti naudojamos 7-10 metų ir jose užtektų vietos dar penkiasdešimčiai palaikų. Nuo to laiko praėjo 70 metų. Kiek žmonių per tą laiką buvo palaidota Vilniaus karaimų kapinėse sunku pasakyti, tikrai daugiau negu 50, bet vietos ten dar vis yra.

Iki šiol kapinėse daugiausia laidojami karaimai, kurių šeimos gyvena Vilniuje.

Mirusiųjų atminimą karaimai paprastai pažymi Pirmojo pasninko Avuz jabar (gavėnios pradžia ir Vėlinės) metu, kai po pamaldų kenesoje visa bendruomenė renkasi kapinėse ir po bendros maldos kiekvienas skirstosi prie artimųjų kapų. Šis pasninkas paprastai būna vasarą – birželio pabaigoje ar liepos pradžioje. Nors jis trunka visą mėnesį, mirusieji lankomi pirmąją pasninko dieną. Karaimai kapuose žvakių nedega, ant kapo dedamos tik gyvos gėlės. Dažnai lankyti kapinių taip pat nedera, nes nevalia trikdyti mirusiųjų ramybės.

Kitos karaimų kapinės Lietuvoje yra Trakuose (senosios ir naujosios) ir Naujamiestyje prie Panevėžio.

 

 

KARAIMAI ir VILNIUS