A.Domaševičiaus g. 5 (anksčiau - Gimnazijos g. 8)

 

Skaitant tarpukario karaimų spaudą (žurnalas lenkų kalba „Myśl Karaimska“ – Karaimų mintis),  Karaimų literatūros ir istorijos bičiulių draugijos, Vilniaus karaimų bendruomenės valdybos (Zarząd wileńskiego stowarzyszenia karaimów), Vilniaus religinės bendruomenės valdybos (Zarząd    karaimskiej gminy wyznaniowej) protokolus, nuolat akis užkliūna už vieno adreso – Gimnazijos g. 8 (Gimnazjalna 8). Būtent šiuo adresu buvo prašoma siųsti įvairius oficialius raštus. Tas namas Vilniaus karaimų istorijoje vaidino labai svarbų vaidmenį. Tarpukaryje jo adresas buvo Gimnazjalna 8, o dabar - A. Domaševičiaus 5, nors namas tebestovi toje pačioje vietoje.  Tarpukariu namas buvo savotiška neformali karaimų bendruomenės institucija. Šiuo adresu ne tik ateidavo beveik visa karaimų bendruomenei rašyta korespondencija, bet čia posėdžiaudavo Vilniaus religinės bendruomenės valdyba,  Vilniaus karaimų bendrijos valdyba, Karaimų istorijos ir literatūros mylėtojų draugija. Namas ir beveik visų gyventojų butų durys buvo atviros visiems, kas domėjosi ir dalyvavo visuomeniniame Vilniaus karaimų gyvenime.

 

Namas A. Domaševičiaus g. 5

 

Teisiškai namas priklausė Juzefo Lopatto (1860-1945) žmonai Raisai  Juchnievič (1861-1938) ,  kuriai tėvai jį skyrė kaip kraitį. Čia Lopattų šeima, po revoliucijos Rusijoje turėjusi palikti Odesą ir grįžti į Vilnių, ir apsigyveno. Juzefas Lopatto, demobilizavęsis iš carinės armijos dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą,  buvo ilgametis Vilniaus karaimų bendruomenės iždininkas, bendruomenės valdybos narys, kenesos statybos užbaigimo komiteto 1921 m. įkūrimo iniciatorius ir jo narys. To paties namo antrajame aukšte gyveno Juzefo  vyriausios dukters Marijos šeima. Ji buvo ištekėjusi už advokato Izaoko Zajączkowskio (1889-1945), baigusio Sankt Peterburgo universiteto teisės fakultetą, taip pat labai aktyvaus karaimų bendruomenės  veikėjo. Jis buvo Vilniaus karaimų religinės bendruomenės valdybos  ir Karaimų istorijos ir literatūros bičiulių draugijos pirmininkas.

Iki 1927 m., kai aukščiausiuoju karaimų dvasininku ir pasaulietiniu vadovu hachanu buvo išrinktas profesorius Hadži Seraja Chanas Šapšalas (1873-1961), jis atstovaudavo karaimų bendruomenei įvairiuose susitikimuose su oficialiomis Vilniaus institucijomis. Izaokas Zajączkowskis  buvo hachano Hadži Serajos Chano Šapšalo rinkimų komiteto narys ir aktyviai rėmė jo kandidatūrą. Išrinkus  Hadži Serają Chaną Šapšalą  vyriausiuoju karaimų  dvasininku, Izaokas  Zajączkowskis tapo jo artimu padėjėju, jo inicijuotos Karaimų istorijos ir literatūros bičiulių draugijos pirmininku,  žurnalo „Mysl Karaimska“ redkolegijos nariu, aktyviai dalyvavo ruošiant teisinius Karaimų bendruomenės funkcionavimo dokumentus. Svarbiausias toks aktas buvo priimtas 1936 m. balandžio mėn.(F301, ap.440, LMAVB). 1945 m. vasario 13 d. jis buvo NKVD areštuotas ir 1945 m. kovo mėn. 30 d. mirė. Jo arešto ir mirties priežastys nėra žinomos. Panašus likimas buvo numatytas ir Juzefui Lopatto, Izaoko uošviui, taip pat aktyviam karaimų bendruomenės veikėjui. Tačiau, kai saugumiečiai atėjo jo suimti, jo jauniausia duktė Zinaida pasisiūlė būti suimama vietoje tėvo, kuriam tuo metu jau buvo 85 metai. Saugumiečiai taip ir padarė. Bijodama, kad toks pat likimas gali ištikti ir kitus šeimos narius,  Izaoko žmona Marija su dukra Mariana ir tėvu ( Juzefu Lopatto) 1945 m.  išvyko į Lenkiją, kur Juzefas Lopatto tais pačiais metais ir mirė. Jis palaidotas Krokuvoje. Jo anūkė, advokato Izaoko duktė Marianna baigė filologijos studijas Krokuvos Jogailaičių universitete ir tapo anglų kalbos dėstytoja, vertėja, rašė eilėraščius. Jos vyras – Zygmuntas Abrahamovičius (1923-1990) – žinomas orientalistas, 30 metų dirbo Krokuvos Jogailaičių universitete.

Name Gimnazijos gatvėje gyveno dar kelios karaimų šeimos. Kitoje to paties aukšto  pusėje gyveno Aleksandras Zajączkowskis (1893-1973) su žmona Anna (1894-1944) ir sūnumi Jurijumi.  Baigęs Vilniaus 5-ąją (lenkų) vidurinę mokyklą, Jurijus (1930-1988)  tėvų pageidavimu vienerius metus mokėsi Kauno politechnikos institute, bet inžinerijos mokslai jam nepatiko. Sugaišęs Kaune vienerius metus, jis įstojo į Vilniaus  konservatorijos aktorinį fakultetą, nes nuo mažens vaidindamas  namų mėgėjiškuose spektakliuose pasižymėjo aktoriniais gabumais.  Tuo pačiu metu jis dirbo Lietuvos radijo ir televizijos komitete, kur vedė laidas lietuvių ir lenkų kalbomis. Nepaisant aktorinių gabumų, Jurijui Vilniaus konservatorijoje nesisekė, ir po dvejų metų studijų jis buvo išbrauktas iš studentų sąrašų dėl paskaitų nelankymo. Tada jis pamėgino laimę Vilniaus universiteto teisės fakultete - mat, teisininko profesija buvo lyg ir šeimos vyrų tradicinis užsiėmimas.  Deja, ir teisė  Jurijui nebuvo prie širdies. Metęs universitetą, jis įstojo į Leningrado teatro, muzikos ir kinematografijos institutą. Čia jam puikiai sekėsi, jis buvo mėgstamas ir dėstytojų, ir draugų. O instituto merginos buvo jį tiesiog įsimylėjusios. Kaip pasakojo viena jo kurso draugė, negalėjai atsispirti jo juodoms garbanoms ir spindinčioms akims. Baigęs institutą, jis buvo paskirtas režisieriumi į Novosibirsko dramos teatrą. Ten vedė ir drauge su žmona Liudmila (1931- 2006) po trejų metų grįžo į Vilnių. Jurijus dirbo režisieriumi Vilniaus lietuvių dramos teatre, o žmona -  aktore Vilniaus rusų dramos teatre. Deja, čia ji nesutarė  su teatro vadovybe, ir  1961- 1962 m.m. pora išvažiavo į Petrozavodską, kur  dramos teatre bei vietinėje televizijoje Jurijus Zajončkowskis dirbo režisieriumi iki mirties 1988 m.

 

 

KARAIMAI ir VILNIUS